rugienis

rugiẽnis, -ė adj. (2) DŽ žr. 2 ruginis: 1. Rugienė duona SD330. Rugiẽnė duona skalsi Užp. Skrylių miežienių arba rugienių išsivirdavom Jnšk. Teip ir dirbdavai: būdavai, paims kailius, druskos pripils, miltų rugiẽnių, alūno [rauginimui] Mšk. ^ Plepa kaip rugienė košė Lg. 2. Ruginiai (rugiẽniai) šiaudai KII134. Rugiẽniais šiaudais pakratom Rš. Arkliai ėda rugieniùs šiaudus Žsl. Žiūri, kad tik būt kuo daugiau karvutę pašert šiaudžiukų rugiẽnių Jsv. Karves rugiẽniais šiaudais šeria – iš kur bėgs tas pienas Erž. Bernas sako gaspadoriui: „Pameskim artie, eikim geriau šiaudų rugienių kultų!“ BsPII289. Mūsų klojime trys peludės: avižieniam, miežieniam ir rugiẽniam pelam pilt Ps.

◊ lìkti ant rugiẽnių šiaudų̃ Grž neištekėti: Jau ta paliko ant rugienių šiaudų Pšl.